Pradėjau pastebėti pienes.

Jos buvo visada.
Kaip ir moterys.

Geltonos.
Ryškios.
Pastebimos.

Pienės gražios tol, kol žydi.

Pasirodo man visada labiau patiko kiaulpienės.

Tas momentas, kai geltona spalva dingsta.

Kai atrodo, kad užtenka vieno stipresnio vėjo ir nieko nebeliks.

Bet būtent tada ji tampa galingiausia.

Gal todėl mane taip žavi kiaulpienės.

Jos nebijo vėjo.

Nebijo būti išnešiotos.

Ir gal todėl atrodo tokios gyvos.

Keista.

Kartais didžiausia stiprybė atrodo labai trapi.