Mes išmokome universalią kalbą.
Ji patogi.
Ji veikia visur.
Ji leidžia bendrauti be rizikos.

Kai tyla ima spausti, tampame sinoptikais.
Kai viduje keista, šauname bajerį.
Kai norisi verkti – stovime kaip medžiai.

Pokalbiuose saugiai žinome kainas.
Šmaikščiai perpasakojame anekdotus.
Logiškai turime paruoštus argumentus.

Todėl namo klinkeris yra saugesnis pokalbiui
nei muzika, kuri tame name gros.

Todėl dyzelio kaina atrodo aktualesnė
nei kryptis, kuria važiuoji.

O būna dalykas – ašaros.

Jos – ne iš šito plano.

Jos ne saugo.
Jos puola.
Jos daužo tai, kas netikra.

Anekdotai ginasi nuo gyvenimo.
Ašaros jį atakuoja.

O kaip dėl mūsų meilės krepšiniui?
Ten gi didžiausi kontraktai – už puolimą.

Gyvenime, kai kas nors puola jausmu,
salė nutyla,
ir visi laukia, kada jis grįš į gynybą.

Taip ir pyksta žmogus dėl paradų,
vietoj to, kad pabandytų suprasti meilę.

Pyktis leidžia užimti poziciją.
Meilė reikalauja pastangos suprasti.

Mes daug ką susitariame nekalbėdami.
Apie ką tylėti.
Kaip stovėti.
Kiek išgerti, kad jau būtų galima šokti.

Taip atsiranda vieta, kur viskas funkcionuoja.
Darbai daromi.
Namai statomi.
Sąskaitos apmokamos.

Pabazarinimas vyksta.