Viskas yra paskaičiuota. Ne mūsų rankomis ir ne mūsų protais, bet vis tiek – paskaičiuota.
Kūnas žino, kada pavargti, laikas žino, kada baigti, o santykiai žino, kada griūti, net jei mes apsimetame, kad juos dar laikome.

Tačiau ta matematika niekada nėra sterili. Ji visada turi paklaidas. Ne todėl, kad sistema būtų bloga. O todėl, kad be paklaidų ji būtų negyva. Tobula tvarka nekuria judesio. Tobulumas sukuria sąstingį.

Paklaidos kuria emocijas. Emocija atsiranda ten, kur kažkas nesutampa. Kur lūkestis prasilenkia su rezultatu. Kur noras nesueina su realybe.

Džiaugsmas – tai paklaida, kuri mums tinka.
Skausmas – paklaida, kurią norime paneigti.

Kartais paklaidos paleidžia drugelius pilve.
O kartais – tiesiog užpisa.

Abi jos vienodai brangios. Abi yra tos pačios sistemos dalis.

Žmogaus gyvenimas prasideda džiaugsmu. Ne todėl, kad gyvenimas yra geras, o todėl, kad pradžia visada turi perteklių vilties, perteklių energijos. Pradžioje yra daug tikėjimo, kad kažkas gali būti kitaip.

Galiausiai viskas baigiasi skausmu. Ne kaip bausmė, o kaip korekcija. Pabaiga atima tą perteklių. Ji grąžina mus į precizišką tikslumą. Ji uždaro tai, kas buvo per plačiai atverta. Tai ne tragedija. Tai funkcija.

Atvirkščiai nebūna.
Ne todėl, kad taip liūdniau.
O todėl, kad taip veikia ritmas.

Paklaidos šiame ritme veikia kaip sąnariai. Paklaidos nėra trūkumai – jos yra jungtys. Per jas gyvenimas jungiasi, šoka, griūna, keičia kryptį. Be jų viskas būtų tiesu ir nejudru. Gražu. Bet negyva.

Problema nėra skausmas.
Problema – noras gyventi be paklaidų.